Lietuvių kalbos mokytoja Boruta Donelaitienė, ant drumzlinos rudos lentos išraizgiusi sudėtinį prijungiamąjį sakinį, lėtai nusilaižė kreiduotus pirštus. Jos organizmui akivaizdžiai trūko kažin kokių medžiagų, galbūt šiek tiek šviesos, o man, kaip visada, nepakako erdvės.
– Sėsk, du! – nuaidėjo Donelaitienės balsas, kuris turbūt pasiektų net ir XVIII amžiaus vidurį.
Klasėje kybojo negailestinga tyla, o mokytojos veidas atrodė lygus ir nykus kaip autostrada. Net jei ir būčiau atsisėdęs, niekas to nebūtų pastebėjęs. Niekas nė nepastebėjo, kaip pakėliau suolą ir nešinas juo tykiai išslinkau pro duris. Mokyklos koridoriai dvelkė morgo ir bankrutavusios gamyklos mišiniu.
Budėtoja vėliau užtikrintai liudijo, kad suolas lėtai praskriejo pro jos nosies galiuką ir netrukus išnyko laiptų aikštelėje. Dėl budėtojos nebereikia nerimauti – jos būsena rūpinasi kompetentingi specialistai ir kunigas, o aš sėdžiu suole. Ant mokyklos stogo. Mano tariamose smegenyse palaipsniui išnyko dienynas, todėl kuo toliau, tuo labiau virtau nakties žmogumi.
Astronomijos, geometrijos ir algebros mokiausi iš begalės virš galvos mirksinčių dangaus kūnų, žinių atsargiai vis pasisemdamas Grįžulo ratų samčiu. Kalbas pažinau iš praskrendančių paukščių, o rašto subtilybes ir net tolimiausių kraštų hieroglifus perpratau spoksodamas į skraidančius kalnus – debesis, kurie kartais iš Dangaus pagalvės išnirdavo įstabiausiomis plunksnomis. Geografija nebetilpo į gaublį, tad teko jai leisti veržtis tolyn. Alcheminė balinančio sniego prasmė dideliais kąsniais dribo tiesiai į neapčiuopiamą, bet stipriai plakančią širdį. Girdėjau, kaip gretimame sode krenta obuoliai ir kažin kodėl įtariau, kad visa tai – jau virš arba už fizikos. Nepažinusis Mokytojas ramiai žvelgė žemyn ir tėviškai šypsojosi...
O kas buvo paskui? Paskui gi ant mokyklos stogo suolų vis daugėjo, daugėjo ir neregimų sielos brolių bei seserų, mokyklos budėtojos vis keitėsi ir keitėsi, kompetentingiems specialistams darbo netrūko, o lietuvių kalbos mokytoja Boruta Donelaitienė stovėjo prieš tuščią klasę ir pasičepsėdama laižė laibus kreiduotus pirštus.
- - -
Net jei mes ir esame itin nepatogūs, o jūs labai norėtumėte, kad mūsų niekada nebebūtų, mes visada išliksime ESANTYS.
Nerijus Laurinavičius
2014-11-14.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-11-15 19:27:14
Man sunku komentuoti jau vien todėl, kad prieš akis turiu knygelę (novelių ir etiudų rinktinė „Apvalyk mane isopu“). Ten geriau pasakyta ir apie stilių, ir apie turinį (žmogaus virsmus, būvių kaitą, išsigryninimą).
„Knygoje stebina vingrios autoriaus minties paradoksai, turtinga metaforų ir epitetų kalba, o netikėti siužetai traukia ir vaizdingu, neretai poetišku pasakojimu.“ Turit pats knygą, ką aš čia nurašinėju.
Tad pasisakymas iš žolinės pozicijos, labai paprastai.
Yra dalis tiesos, kad kiekvienam rašytojui savas skaitytojas. Bet ar reikia būti tikslinės grupės nariu, kad stabtelėtum iš tikrųjų bent tą vieną kartą... Kad ir, pavyzdžiui, prie šioje svetainėje ne taip seniai skelbto Devyniasdešimt devyneri. Kai išvydau pirmąsyk, labai nuliūdino komentarai. Nejaugi tikrai perskaitoma tik tiek? Daviau keliems su literatūra nesusijusiems žmonėms, ir, žinokit, buvo netgi nelauktų emocinių protrūkių su nosinaitėmis ir pasikūkčiojimais. Nes labai gražus perversmas, susitinkant tiems bedančiukams. Už širdies stveria. Parašyta iš ten.
Nesu (tikiuosi) aš koks davatkinas, aikčiojantis iš susižavėjimo ir nesuprantantis komiškosios pusės. Bet kad ne vien ji, neabejoju.
Na, konkrečiai apie šią novelę. Aiškinamųjų rašinėlių vargu ar reikia, taigi trumpai drūtai.
Vardas lietuvių k. mokytojai kaip tik (tai apibendrintas bruožas, kaip antai kitokioje terpėje sužibėjusio Iksenio Y ir kitų).
Nužudžiau savyje mokyklą – skamba drastiškai, ryžtingai, bet žudikas nepavojingas... Jis tiesiog išėjo! „Aš“ su tariamomis smegenimis išlaisvėja ant stogo. Ir pažįsta Mokytoją... Taip baigiasi mokylinė fizika ir pati konkreti (bet nebūtinai) mokykla.
Tas viršžeminis lygmuo, susidarantis vaizdingų išsireiškimų ir, turbūt svarbiausia, autoriaus požiūrio dėka, truputį laikosi ir ant nesunkiai atpažįstamų faktų-savybių: kompetentingų specialistų vislumo, Donelaitienės monumentalumo (yra toks bruožas: Jos organizmui akivaizdžiai trūko kažin kokių medžiagų.... Juo pradedama, jis apvainikuoja, nes organizmas apima smegenis bei širdį taipogi). Šioji realybė man yra kaip išėjimas iš plokštumų. Susitapatinu su trokštančiu erdvės.
Skaitydamas lauki: kas bus? Tuo noriu pasakyti, kad novelei nebūtina baisi nervinė įtampa, ji gali būti ir tokia, netgi etiudiška-tapybiška, ir baigtis tuo, kad nesibaigia – kaip nori, taip galvok.
Paskutinis sakinys – autorinis prierašas, neaptarinėsiu, nes ne mano reikalas. Nors ir be to sakinio novelės mintis būtų aiški.
Galėčiau kartais diskutuoti dėl vaizdingumo (stiliaus puošmenos, nors jos ir taiklios), bet tuos reikalus autorius paprastai derina su redaktorium leidykloje. Mane kaip skaitytoją traukia (labai tiktų populiarusis žodis „savitai“) imamos bendražmogiškos temos: įvairūs kasdienybės atspalviai, asmenybės priešinimasis drungnam egzistavimui, sistemos bejėgiškumas, ir dar tai, kad net pačiuptam absurdo, nelabai jau ir skiriasi, veikėjas būtumei ar skaitytojas, spingsi koks nors žiburiukas.