tai tik buvęs klaidingas maršrutas,
ir mes jau apsvaigę
nuo skaudančių upių tarp mudviejų dilgsinčių pirštų,
jei nori,
aš priminsiu tau tyliai pamiršti meluot į rytojų —
tai tik tavo radarai fiksuojantys kodą — taip tyliai —
ir taip jau seniai
nebestūgauja vėjai į mūsų nakties elementą
tai tik lapkričio gūsis,
manai, netikėjau?
Į savo skaudančio angelo sparną po lyginiu skaičium mėnulių,
tu tiki?
Mano laimė tavo skruostų duobutėse.
Mano lūpos tavo kaklo duobutėje.
Taip kvepia planetos,
gal net nespalvotos,
ir primena dievui, jog jis nebeturi sprendimų
mūsų antram logaritmui.
Tu neturi jokio dievo
ir man nebereikia skaityti
tavęs —
 
aš anksčiau niekada nesakiau, bet ir aš tave myliu.