anądien
užsisvajojau ilgam
murkiau
susirangiusi
minčiai ant kelių
gudrūs žodžiai
niūniavo lopšinę
lyg negimusiam vaikui
įsibridau iki pusės
į meilę

prikarpiau popierinių paukščių
žaidžiau gaudynių su vėju
dukrai supyniau kasas
saulės pievoj
į švarų dangų
akis sudėjau

man
nepastebimai
svajonės tirpo krūtinėj
su nykstančia diena
atšalo galva

tykiai iš lėto
atkeliavau
į šią dieną
ir vėl
pakvipo
vaikystės
kakaviniai ledai