19. Laurīna paveikslos

Žėnuomās tas vaikis žėna sava vertė –
Kou manā, jog dvara mėška keravuojė –
Gava batus, douna – nebreikiejė bartėis,
Be kuokiū derību, be kuokiū pavuoju.

Šautova toriejė, mėškė žvieris auga –
Somedžiuos, ont stala pasėdiejės valgė.
Ožsėgers šnapšelės ėš nomėnė rauga,
Ronkas nenotrintas spragėlās nē dalges.

Kuožna dvara merga aple tuoki vīra
Naktimis svajuojė ė dėinuom ėlgiejuos,
Šalėp vėsa kėta – dar kuovū dėdvīris,
Šėrdie neapkėntės nikuokiuos vergėjės.

Jolės jautrė siela Laurīns tēp patraukė,
Ka mielesnė žmuogaus nikam nier ižvelgus.
Ė anā jog bova sokėlėma laukė –
Vežė mėška vīrams dvarė keptus valgius.

Pritarė Laurīna pasakītėms žuodems.
Grētā pasėdarė vakaruonės trumpas –
Jog i šėrdi beldies švėisiuos meilės ruodas,
Vo i asla plūkta daužies šuokont klompē.

Sokėlėma žmuonis ne, ne viejus gaudė –
Jē Laurīns atejė, kalbas daruos karštas –
Žovė artėmėijē, somuokietas baudas,
Kuožna šėrdi spaudė kāp gelžėnē varžtā.