Neišeik, dar pabūk, tavo sparnas nuplėštas po kojom man krito,
jei ne angelas, paukštis, drugys tebuvai,
neatneš jau nei tau, bet ir man niekas švintančio ryto,
kai gyvenimą dengia vien kaukės, tušti pramanai.

Mes nebūsim viens kito, vienatvę perpus padalinę,
kam daugiau, kam mažiau — juk vis tiek,
man prie slenksčio teklūpo pražilę pelynai.
Ar kartu? Bet ir tu svaigumos dar į žodį įliek.

Sumeluoto, netikro, sintetinio, atmiešto vyno,
netikrų, išgalvotų tragedijų, niekad negyjančių sielos žaizdų,
tegul kraują mums vėjas savim apsvaigina,
lyg vėl būtų mūs širdys išlydytos amžių ugningu žaizdru.

Lyg nebūtų pavasaris niekad žiemom išsigimęs,
lyg jis būtų ir vakar, ir šiandien, ir amžius tešaukęs „kur tu?"