Kur rast man rėtį žodžiams vėtyt,
Kad liktų vien tik tie, kur širdį liečia
Ir verčia mintimis, jausmais tikėti,
Kur abejingų šauksmui nepalieka?
 
Baugiausia ieškančiam turėtų būt tyla,
Jinai aklavietė, sustingęs laiko kelias,
Kuris užbrėžia brūkšnį — pabaiga,
Neklausęs, blogas tu buvai, ar geras?
 
Žodynuose daug žodžių surašyta,
Gražiai supinti gali šviesą nešti,
Gali sukurti amžių vertą knygą,
Padėt atsakymus teisingus rasti.
 
Tik gali būti ir tušti, visai beprasmiai,
Ar skaudūs tarsi daužto stiklo šukės.
Tik žodžiai, žodžiai — jie tai nekalti,
Matyt, žmogus kažko buvo supykęs.
 
Gyvenimą sijoji — žodžiai, mintys byra,
Atrodo, daug iš jų ir vėl priglaustum,
Kaip rastą deimantą, smiltelę mažą, tyrą,
Į rankšluostį per Lietuvą įaustą.