Prisimink vasaros alsavimą su
griaustiniais, žaibais, audromis —
tai buvo dejavimas gyvosios gamtos,
kuris neilstančiom bangomis nuaidėjo...

Pasiliko tyla, ramybė saulėlydžio ir
metų laiko apibrėžtoje saulėtoj erdvėj,
o sielos virpėjimas liko esybėje tavoj,
tad kodėl esi daugelio nesuprasta?..
..................................................
Minčių gijų negali pakeisti niekas, nes
jos ne šaltinis, užtvenktas šalto akmens
ir nepriklauso nuo supančių medžių lapijos,
ypač rudens — nuspalvintame metų laike...

Jos yra žmogaus -– ne medžio, ne šaltinio,
ne jūroje vėjo genamo vandens ošimas... 
Tai siela — jo dvasinio pasaulio parankinis
ir pasiklydusių minčių ar jausmų akylas piemuo...