Žalsvais smaragdais švytinti naktis,
Tarp šilko pirštų stringa sapno gulbės.
Ir tavo veidas, rodos, taip arti.
Nuo vėjo gūsio kvepia pakalnutėm.
Į žingsnio taktą virpteli žvaigždė,
Šypsniu paglosčius, krenta į rugpjūtį.
Ant riešo nutūpė drugys — nesujudėk!
Išbūki tiek, kiek tik gali išbūti.
Pro rūko spindesį, pro aidesį nakties
Nekantrios akys lūpų žiedą gaudo.
Žaismu šešėlių, virpesiu paliesk...
Kol aš pabūsiu tyliai prisiglaudus.
Kol nutapysiu ilgesį lašais,
Tau prikuždėsiu tiek drugių į ausį.
Daugiau aš nieko, nieko neprašau,
Tik atiduok, naktie, kas man brangiausia.
Žalsvais smaragdais šypteli naktis,
Tarp šilko pirštų žydi tavo lūpos.
Paukščiu suspurdu, nes bijau paliest,
Tokia tyla, kad, rodos, stoja upės.