Metalo džeržgesiu ošia išblukę beržai,
Praeivio žingsniuose skamba plieno aidai.
Betono dvasios lyg pilkos masės,
Praradę savą žavesį, sustingsta laiko terpėse.
 
Varinis raudonis įsminga į ašaras.
Sudrasko sielas šaltais nagais.
Drasko sielas lyg alkanos hienos
Nuodais, dujom, garais.
 
Naikinamas miestas rauda iš sielvarto
Išvogtais žaliaisiais beržais.
Betono marios, metalo monstrai ir nieko gyvo,
Nieko už tai.