17. Jolės ožuojauta

Jolē klausont akis ašaru pritvinka,
Vo šėrdie plazdiejė gailestė pagundas –
Tik pavėršiou Laurīns – netašīta trinka,
Savie ėlgā nešės ėlgesinga skunda.

Jolės šėrdie nīka pagarba tam dvarou,
Kor žaluojė žmuonis ne tiktā so rīkštė –
Pasėpūtė Gorskē tėik skriaudū pridarė,
Ka bekielė jouka mintis vakarīkštės.

Pastatus teskīrė tik kėimelė vejės,
Vakarus ėlgiausius rodėniou ožtraukos,
Jolė savi rada tiktā tėn noējus,
Radus sava vėita pri stalālė jaukė.

Če lėnkībės raugo nepotuojė mintis –
Tik žemaitiu žuodēs vėrė vėsas kalbas,
Žmuoniū baudžiavėnem priegluobstie augintu,
Paistalā kėtuokėi nikomet nestelbė.

Dvarėškūs pakajūs Jolė vienėšoma
So savėm nešiuojuos kāp šešieli nīki
Žvalgies nosėmėnus, tarpās ė soglomus,
Ont pasaulė pėlka ne joukās ipīkus.

Siela līg igavus sava tomprės gīslas,
Traukies no dėdėku nuobuodiuos tvonkībės –
Vakarau atejos, pro gonkas žvalgīsės,
Bova tarsi mosės pri medaus prikėbus.

Tiktā atsėsiedus pri stalalė kėita,
Ont notrinto soulo iprasto ė ėlgo,
Tarsi kas atētė būt anou pakvėitės –
So jaunās bėndrautė bova ėšsėėlgus.

Karto sokėlėma epopiejė sklaidė –
Laurīna lėižuvis nuotėkēs apaugės –
Bova aprokoutas skaudės kuovu klaidas,
Kāp gīvėijē mėškūs sožeistūsius slaugė.

Jole nepajota, kā krūtėnie šėrdės
Laurīna beklausont šuokėnie ė daužuos,
Kāp pėrmūsius žuodius kou tiktā ėšgėrdus,
Vėsā kaist līg degto kamė artėi laužos.