Kada pro langą rudenėlis žvelgia
Toks vienišas, nuliūdęs, pilkas,
Pats laikas grimzt į atminimų gelmę,
Kur draikos vasaros lengvutis šilkas.
 
Nuskrist mintim, kur jos įmintas pėdas
Auksinis smėlis saugo,
Žydra banga krantan vis skuba, bėga,
O ten — tik meldai auga.
 
Arba toliau, kur kas toliau nuklysti —
Į tolimos kelionės šalį,
Jos miestų labirintuose paklysti
Ir rast gimtinėn vėlei kelią.
 
Tik dar geriau pačiam surengti šventę,
Nuvytusius lapus iškeist į vyno taurę
Ir pasidžiaugt, kad galime gyventi,
Turėt namus, pastogę mielą, jaukią.
 
...................................................
Kada pro langą rudenėlis žvelgia,
Pažvelk už jo, kur laiko upė teka.
Pilkiems šlaitams ji žalią rūbą rengia,
Dainuodama pavasario verpetais.