Praslinkau pro tave it šešėlis,
Nepalikdamas smėly žymių.
Rodos, širdgėlos garsiai išrėkti,
Kad ir trokšdamas, dar negaliu.
 
Ar suvirpintų ji šaltą širdį?
Ar apakintų nuogas akis?
Nors ir lemta likimui sudegti,
Manyje dar šmėžuoja viltis.
 
O pasaulis – beribis ir liūdnas!
Nebepakelia skausmo, kančių.
Ir ištirpsta tamsybėje kultas
Gyvenimo, kurtas žmonių.
 
Išbarsčiau savo lemtį beprasmę,
Pasiliko ji jūros dugne.
Tik stebėjau, kaip grimzta ji drąsiai –
Tarsi gęsta mirties patale.