Kalbi tu su tais, kurie skliautą praaugo,
kur šnekas naktim paslapčia su dievais,
nėra ten nei turtų, nei išgalių daugio,
tai tu tik kaip kirmis už grumsto laikais.

Bandai kartais tujen panardyt po erčią,
kur plūko dvaselių šviesioji būtis,
jėga kažkokia tavo mintį nuverčia,
ir vėl it muselę tekandęs dingsti.

Nesi ten nei draugas, bičiulis, nei priešas,
kur eteris tvyro ugningas, lakus,
ranka kažkieno tau širdį išplėšia,
tegul ją priglaus nors tik grumstas tamsus.

Tau žodį įdės tarsi duoną tarp lūpų,
žariją paliks, kur liepsnojo širdis,
o tujen iš įpročio maldai suklupęs
begiedantį paukštį tarp grumstų randi.