Ir vėl aš taip noriu tave apkabint,
Užsimerkiu ir svajoju, kaip mano lūpos artėja link tavųjų...
Bet ne! Nenoriu vėl pasirodyti silpna. Užteks.
Nežinau tavo jausmų. Tu kartoji myliu, bet...
Tie tavo žodžiai – tikras labirintas.
Nenoriu pasiklyst ir vėl likt nesuprasta...
Jau pasimokiau ir nekartosiu vėl klaidų,
Kai jauti, jog myli – patylėt, nekelt akių.
Niekada nerodyt jam savo jausmų. Jis juos sutryps
Kaip menką vabaliūkštį, kurį myli,
Bet kartu nemato jo, nes pats lyg mažas paukšteliūkštis
Pakliuvo į spąstus. Graudu,
Bet juos jis pats ir pagamino
Be proto, be širdies ir be jausmų...
Ne, nesakau, kad jis bejausmis,
Ne, jis klaidžioja tarp šalčio, šilumos,
Tarp nakties ir dienos,
Tarp vasaros, šaltos žiemos,
Gyvybės, mirties, prarajos,
Tarp tiek spalvų ir tarp žvaigždžių, tolimų ir artimų,
Tarp visko, ko gyvenime nėra patyręs...
Aš netrukdysiu, nebūsiu ta juoda katė,
Kuri lyg blogio pranašas ant tako pasirodė ir pabėgo...
Ne, aš tik pridėsiu keletą spalvų,
Į tavo naktį žvaigždę – rodys ji tau kelią,
Į žiemą – šiltą židinį ir karšto šokolado,
O į gyvenimą įdėsiu viską, ką turiu švelnaus.
Pati neteksiu gabaliuko laimės,
Bet žvelgsiu į tave su šypsena, kai tu džiaugies.
Man nesuteikta to. Kasdien stipresnes baimes vis jaučiu,
Bet nesvarbu. Matau tave laimingą – man to gana,
Nes gal ir man kas nors suteiks vilčių,
Kai paskutinė ašara riedės iš mėlynų graudžių akių.
Aš tuo tikiu...