Pamiegok. Išeinu netrankydama durų – 
Taip, kaip vaikšto pilki ir nebylūs šešėliai.
Smėlio pilys dar vakar į smiltis suguro
Ir girgždės tarp dantų, susitiksim kai vėlei.

Vandenyno ošimas vėl uždaras kriauklėse,
Pamiegok – lai jis lieka tenai uždarytas.
Išeinu, nes dangus po giedros ima niauktis,
O aš noriu, kad būtų tau labas šis rytas.

Kai atbusi, atrasi benykstančius pėdsakus.
Išėjau su savim daug minčių pasiėmusi.
Aš tikiuosi, atbudęs manim nekliedėsi – 
Visos karštligės baigias prasidedant žiemai.

Neliūdėk – neprarandame ko neturėję,
Susikūrėm pavidalus ilgesio žilpinti.
Pamiegok. Prieš kelionę prisėsiu ant priebučio
Tik minutei, nes liūdesio nedera vilkinti.