Išeinu, man sugrįžti nelemta,
kur bažnyčių aukšti kupolai,
tik plunksnelė, įkritus į ranką,
man primins — skrista paukščiais aukštai.
Mudu puolėm į žemę ir kilom,
vėlei debesis skrodėm sparnais,
o nukritę bedugnėn į gylį
žemę pridengėm savo sapnais.
Paukščiai žuvo, besparniai mes likom
žemės vieškeliais kantriai keliaut
ir už skrydį mokėję savim, ne skatikais,
vėlei bandom pasauliui padangę atgaut.
Be tavęs aušta šitas man rytas,
tik už plunksnos kaip šiaudo laikaus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-11-11 12:39:27
Geras sonetas. O laikas nuslopins ir graudulį...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-11-10 16:27:36
Ech, kas čia pasidarė - rudens ar apniukusios dienos įtaka? Liūdnai visi, liūdnai... Geras kūrinys, liūdnas tik...