Prijaukinęs – palikęs tas pats, kas išdavęs.
Naktį laupė šašus nežinojimo skersvėjai.
Ta, atėjus pati, šitaip primena avį,
Kelinta, nesakei, kad nerūpi – neperspėjai.

Užmigai, sapnavai. Užjaučiu – pagiriojai
Ir nuo vizijų grožio širdis gal tvaskėjo.
Prijaukinta tuo tarpu tvartely nakvojo
Ir avies patiklumą keiksnoti pradėjo.

Mes abu matėm sapną, tačiau ne tą patį
Ir jokios bendraties, tiktai pasklidos vizijos.
Daug žolės lankoje, tad ir ganosi avys,
Begalinė banda. Kas, jei kokią ir išdavei?

Gyvulėliai nereiškia juk teisės į piemenį,
Atsibudęs todėl nepamiršk suskaičiuoti.
Po galais tas avis, kada būna daug gėrimo?..
Jei ir dingo kur nors, ko dėl to nemiegoti?

Nei į vilną nirai, nei klauseisi šnabždėjimo,
Nei matei, akyse neviltis kaip jos tvenkiasi...
Atsisveikink, šią naktį viena jų išėjo,
Ne pas vilką. Avim jai pabodo mekenti.

... ir banda ta pati, ir žolė sodriai želia,
Tik linksmumas ar toks, koks prieš parą dar buvo?
Pripažink, jog žvalgaisi keistosios avelės,
Kuri tikrino tavo jausmų pastovumą...