Mintys liejosi iš širdies gelmių,
sielos jautrios, pavasarių, jų
baigties, kažką paukščiai iš toli
atnešdavo ant neilstančių sparnų.

Ne viskas paliko baltame lape,
mintys neišmatuojama bedugnė,
kodėl ieškojai to, kas lietė tave,
kas tavo sielą, jausmus plukdė?

Norėjai sudėti viską, ką jautei, bet
vidinis pasaulis laikė surakinęs,
laikas prabėgo – kiek daug palikai...

Sustojai, likai spengiančioje tyloj,
nutilo minčių skambančios stygos,
užmigo ramiai priglaustos nežinioj –
dar lieka neperskaitytos knygos...

Dabar tylintys medžiai ir mano tyla,
tik širdies virpėjimas nakties tamsoje,
ir neišnirs šviesos trokštantys žodžiai –
nenusimink – iš nebūties atėję, dings joje...