Už parankės vaikštom su Žaląja karve,
Būna ji ir Juoda, kai nudažo plaukus.
Šlitinėjam grioviais, kur žolynai varva,
Kartais ją ir vieną išgenu į lauką.

Reikia tik atsargiai, kai pakyla ūpas,
Jos gali nebrasti, kur su buliais duodas,
O paskui sulysus kur ant vejos klūpo
Ir sugrįžus tvartan meldžiasi paguodos.

Kartais pagalvoju – velnias, o ne karvė,
Šitiek man vargelio į namus pareina.
Sužavėjo kaklas ilgas toks kaip gervės,
Kai pirkau, suplojau nematytą kainą.

Ta karvutė mano ne visur netikus –
Kai namie aptvyra, melžiam baltą pieną –
Patys išgyvenam visiškai už dyką,
Melždami, kaip sako, ją vargšelę vieną.

O šeima nevykus – palaidūnai sūnūs
Girtuokliaut įprato, visko pasitaiko,
Pensija Žalosios per maža tebūna,
Kai prie šono trinas toks paklydęs vaikas.

Ir senatvėj karvei ne pyragai būna –
Melžia, kur per amžių spenio nė nelaikę,
Uždegimai sunkūs tešmenį užgriūna,
Jį chirurgai peiliais tarsi duoną raiko.

Karvė lieka karve, žmogui neprilygsta –
Nei narkozės duoda, nei švariai nuplauna,
Kas, kad įprastinės negalios ir ligos,
Į kapus jas lydi dar pieningas, jaunas.