Varpų skambesys susigėrė į lapkričio žolę,
Ugnim amžina sužydėjo kalvelės kapų.
Vai viskas, kas buvo, į nežinią tamsią prapuolė,
Tik meile – tyra, nemirtinga, beribe – tikiu!

Tikiu į save, kaip į vientisą Dievo dalelę,
Tikiu į tave – juk ir tu į mane panašus,
O tie, kas niurnės, kad mes esam bedieviai, bedaliai,
Tegul pamatyti šios Žemės kerus atsibus.

Ugnim amžina sužydės vėl kalvelės ne kartą,
Su protėvių dvasiom širdis ilgesingai kalbės.
Jei jie tik galėtų, kad myli mus meiliai ištartų
Ir glaustų, ir glaustų karštai prie savosios širdies.

Tikėk į save, kaip į vientisą Dievo dalelę,
Tikėk į mane – juk ir aš į tave panaši.
O tie, kas pabudę, matyti ir jausti jau gali
Ir nuolat žavėtis, kokia mūsų Žemė graži!