Ar atsimeni, dar neseniai
           aš lydėjau tave vakarais?
Mums atrodė — taip bus amžinai,
          ir ta meilė niekad nesibaigs.

Nesibaigs kaip upelio tėkmė,
           pagimdyta tyrosios versmės.
Ir iš jos atsivėrus gelmė
          mūsų sieloms atgimti padės.

Ir galėsime gert dovanai
           iš rieškučių gyvybės vandens.
Mums atrodė — tai truks amžinai,
          bet sulaukėme drumsto rudens.

O po jo — dar šaltesnės žiemos,
           kai užšalo tyroji versmė.
Ir atrodė — ledai vienumos
          negrąžins upeliuko tėkmės.

Ir beliko viena tik viltis,
           kad pavasaris vėlei ateis.
Ir nuplauks ta žiemos patirtis
          upeliuko tėkmėj su ledais...