Melsva plonytė horizonto linija
Sujungia, skiria mūsų vienatves?
Gausiau svajojame ir dar daugiau nutylime,
Ne kartą dužę ir nusvilę mes.
Lieki atokiai. Mėgstu santūrumą.
Juk ne jaunikliai – niekas nesurūgs.
Stebiu, kaip voras puošia gijom krūmą.
Muselės miega, bet jis įžvalgus.
Manai, atskrisiu dar šilta iš guolio
Ant savo šluotražio dulksnotais paryčiais?
Ne. Pasiilgsi – brisk į drėgną žolę.
Gal atsipeikėsi, gal norai greit praeis?..
Tačiau tu – šelmis. Šilko gijos laukia
Su karoliukais tviskančių jausmų.
Neabejoki, ar mintis sujaukei.
O gal aš čia – be šluotos ir griausmų.
Apsižvalgyk, kuri tau kris į akį,
Pasikankinki – ta čia ar ne ta?
Ruduo toks laikas – nieko nepasako,
Bet pumpurais apsagstoma šaka.
Melsva plonytė horizonto linija
Sujungia, skiria mūsų vienatves?
Juk mes abudu rudeniškai tylime
Apie kažko dar nesamas pradžias.
Ar nori trūkti, sprūst iš kiauto,
Už tos vos vos sulaikančios ribos?
Ne, aš nesiūlau. Iš smalsumo klausiu,
O pumpurai jau supas ant šakos.