Vienas, paliko virpėti jis vienas
Naktyje ant vyšnelės šakos,
Bet užslinkus šviesi mėnesiena
Jį išplėšė iš pančių tamsos.
 
Nebebūt vienišam, nebebūti,
Kai liejas sidabras dangaus,
Pasidžiaugs stebuklu tuo truputį,
Kol motina žemė priglaus.
 
Gal sumintas gulės, kai brėkš rytas,
Ir mėnuo už eglių užslinks,
Bet tikiu — net ant tako nukritęs,
Jis šauksmą erdvių prisimins.
 
Juk ne žmogui nuspręsti, kas didis,
O kas mažas šapelis čionai,
Paskutinis lapelis palikęs
Galbūt jautės laimingas aukštai.