Be melancholijos dar šis ruduo,
Nors lapai šnara graudulingai...
O tu tyli... Primink ir pakartok,
Jog tau manęs dar kartais stinga...
Šykšti jau saulė slenka įkypai,
Įduodama greit nakčiai valią.
Išbaigs ruduo dažus... O tu žinai,
Ką mudu dar nuspalvint galim...
Sudils šviesi diena, o vakarop
Ištvinsiu vėl upe laukimo...
Prašau – dar kartą ilgesį pavok!
Šaipūnė pilnatis pro šalį slinks
Ir neužaks minčių versmynas,
Kol miegas liūdesio natas surinks...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-11-07 12:37:33
Pajautų ir gamtos vienovė gražiai supinta į žodį.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-11-07 00:08:43
Na, tos klišės visai man neatrodo klišėmis. Anaiptol - sakyčiau, kad pakankamai savitas. Kita vertus rimuojant galima sakyti, kad visas eilėraštis yra ištisos klišės, nes viskas įvilkta į rimo-ritmo rėmus.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-11-06 23:05:22
Labai patiko, tiesiog atgaiva sielai, toks ir turi būti sonetas. Priglausiu
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-11-06 20:25:59
Kaip gražu, pavadinimas tiesiog parinktas labai taikliai. Įstabi sakinių seka.