Mėnulio pilnatis ant tavo veido,
Mieguisto šuns kaukimo trupiniai.
Likučiai sapno atsibust neleidžia,
Vis gręžia sielon taip giliai, giliai…
Smūgiu į atšvaitus, kol jie ištyška
Sidabriniu lietum ant smilkinių.
Tu man, aš tau — dvi vieno Dievo rykštės
Ir šaltos naktys jau be sakinių.
Jie skaudžiai ir iš lėto nuginkluoja,
Nėra kur remtis, sienų nebėra.
Atrodo, bėgtum per pusnis be kojų
Ir pasislėptum po tamsos skara.
Ir dar stipriau sumezgus mazgą trumpą
Įsitveri į vėstančius jausmus.
Šalnotom lūpom paryčiais suklumpam,
O gal tik sapnas gal ne apie mus…
Vis  svarstome, ar miegam, ar nubudę,
Dar šiltas įmigis delnų veiduos.
Akis pramerki, tiesėje tik rūdys,
Kai rūko tirščiai, tai jau ne skaidru.
Mėnulio pilnatim apšalo akys
Pridygo lūpos vaško pumpurų.
Šešėliai du lange lyg Dievo žvakės,
Menkai rusenančios ir taip sūru, sūru.