Ir vėlei ruduo išdraikytas –
Ir lapais, ir smilgom nuo vėjo,
Ir žodžiais kitaip išsakytais,
Kitais, negu tu to norėjai.
 
Tai medžiai nenori tylėti –
Nuogi jie lyg sąžinė mano.
Ir išskrenda antys į pietus
Varinės iš miesto fontano.
 
Ir leidžias į upę nuskęsti
Po atvaizdu tilto medinio.
Ir girgžda jo pūvantys rąstai,
Kuriuos mudu vakar užmynėm.
 
Ir blaškos pakrantėje snaigė
Pirmoji, bet ne paskutinė,
Ir perskristi upę ji taikos,
Bet trukdo išnėrus undinė.
 
Ir krenta, ir tirpsta, ir miršta
Ne savo laike pasiklydus...
............................................
 
Tiesa vėl prasprūsta tarp pirštų
Tą sumaištį visą išvydus.