Tavo žodis — ne tavo, seniai išdalintas,
tai į dešinę, kairę, į Rytus, į Vakarus,
kartais būna tamsu, kad rodos — nešvinta,
ir ne saulė šviesi, o ašara pateka.
Daug aukščiau už paukščius ir už debesį pilką,
už žvaigždelę dangaus ir už mėnesį aukso,
ir atrodo, ne skruostą — krūtinę nutvilko,
tu kažką dar nebyliai it mirdamas šauksi.
Neateis, neatneš jau nei rūko, nei vakaro,
nei rasos perlamutro, nei šnabždančių pasakų,
tik pamos į tenai, kur liejasi rašalu
tavo kraujas, jis stingdamas ilgesį paseka.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-11-05 20:41:28
Liūdna nata. Bet gražiai.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-11-05 20:10:41
puiki lyrika
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-11-05 13:48:06
Skauduliais tas ne... skamba...kaip mirštančiai vilčiai giesmė...