Žmogus kaip gyva gamta: medis, gėlės žiedas žiemop miršta, pavasarį vėl atgimsta... Tarytum vyšnia pražydusi džiaugiasi ir džiugina kitus, bręsdama išdidžiai, tarsi turi teisę sakyti „pažiūrėkite į mane", o prisirpusi vėl puikuojasi ir gundo... Tik kas geriau: ar susiraukti ir nukritus žemėn be tikslo supūti, nes jos saldžiarūgščiu saldėsiu taip niekas vaikiškai ir nepasidžiaugė, ar visgi iš meilės „aš nebijau numirti dėl tavęs, mano lorde..."