Atrodo, ne tamsa užslinko,
Ne mėnuo dairos tarp šakų,
Išaudė tinklą paslaptingą
Naktis ant eglių, drebulių.
O, jei galėčiau jį praskleisti,
Suprasti paskirtį kerų,
Tiktai neleista, man neleista
Kol kas pažint nė vieno jų.
Pasaulis tas, atrodo, mielas,
Melsvas aksomas toks švelnus,
Bet skirtas jis ne žmogui — sielai,
Kada nugrimzta į sapnus.
Dabar belieka vien gėrėtis,
Išskleist plačiai minčių sparnus
Ir leist laisvai svajonei lėkti
Į riedančius dangum ratus.
Viršūnėj ąžuolo nurimo lapai,
Tokie apleisti, vieniši,
Per dieną vėjas supo, blaškė,
Kabot paliko vos keli.
Kažką suprast tikrai turėčiau...
Nors mažą paslaptį nakties —
Kodėl taip mėnesiena šviečia
Ir ko jos toliuose ilgies?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-11-04 23:56:06
Tiesiog panirau į stebuklingą pasaulį. Ir nuotrauka nuostabi. Išvis aš naktį priimu kitaip nei dieną, visai kiti pojūčiai.
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2014-11-04 11:16:48
Tokia ilgesingai šviesi ta nakties paslaptis, apšviesta mėnesienos...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-11-04 10:43:16
Nepaprastai gražiai sueiliuota ir paslapties, ir prasmės kupina...