Virtuvėje, prie mažo stalo,
Susėdę žarstome žodžius,
O man pasaulis kitas verias,
Mažai pažįstamas, sunkus.
 
— Juk tu meni, kaip karas baigės,
Kai sruvo pokaris žiaurus,
Žmogus žmogaus su baime dairės,
Nakčiai užkeldavo vartus?
 
 — Ką ten vartus, duris užkaltų
Su kalvio kaltomis vinim,
Kad tik stribukai nepabelstų,
Atslinkę šmėklomis naktim.
 
Vėliau trėmimai ir kolūkiai,
Po kaimus slankiojo mirtis,
Ne, ne gyveno — žmonės duso,
Gerai, kad tai jau praeitis.
 
— Bet buvai jaunas, vakaruškas
Svirnuos surengdavo bernai.
Sakė, tada buvai padūkęs,
Rūpėdavo ne vien darbai.
 
— Et, buvo visko, ką čia slėpti,
Dažnas jaunystėje smarkus,
Kam eit lėtai, kai noris bėgti,
Ragauti uždraustus vaisius.
 
Puodeliuos arbata garuoja,
Stipriau išgerti jau vėlu,
Mintis išlikusias rikiuojam
Knygai prabėgusių dienų.
 
.........................................
Dabar tai kas, abu pražilę,
Ištirpęs pusšimtis — niekai.
Gerai, kad dar laikai atgyja,
Kalbi, vyresnio paklausai.