pataupyk
savo karamelių skonio mintis
nes jomis tikėt pradėsiu
kai vėl patikėsiu gyvenimu
leisk pačiai –
turiu per gūdų mišką pereiti
viena
o tavo tiesiama ranka
tik kliudo
nereik ir šypsenos
nes taip nesugrąžinsi saulės
ir neišgersi apsiniaukusio dangaus
stiklo ašaros barbens į langą
susivyniok
į blizgų popierėlį
savo kakavos skonio žodžius
ir paslėpk giliai kišenėje
kad kai GRĮŠIU
pavaišintum saldainiu