Diena praėjo – tu pasilikai,
laikas nusinešė dalelę gyvasties ir
neklausė, ar paliko sielos ramybę?
Likai sukaustyta grandinėmis

Minties, jog ji negailestinga,
nedalina rožinių spalvų, nepalieka
vilties nors trumpam apglėbti kitą –
tik dalelė savęs teturi ir tiesą pliką...

Rankioji trupinėlius paskutinius,
gal norėdama ateičiai juos palikti,
tikėdama — praeitis neturi senaties,
norės kažką aptikt smalsumo vedami?..  
................................................
Deja, nuklystama nuo tėvų takų —
kartais ir likimas bloškia žiauriai,
smalsuoliai ieško pėdsakų senų,
dabartis — svaiginanti naujovė...