Velnias

Santrauka:
Sveiki, vėl publikuoju kūrinį po kiek ilgesnės pertraukos. 
Atsiprašau už pabaigoje parašytus necenzūrinius žodžius. Tiesiog siekiu ekspresyvumo, įtaigumo tokiu būdu. Gal ir nevykusiai...
Ir dar – dėl netinkamų kabučių ir brūkšnių vėl turbūt gausiu per nagus... Mano septintieji Windows tinkamų nenori dėti. Arba aš jų tiesiog nemoku nustatyti. Padėkite! Būsiu dėkingas. (:
  Nužudyti žmogų... Kaip, po galais, įvyksta, kad kits kitą, rodos, visai dėl niekų, ima ir nužudo? O gal tuo visai nereikia stebėtis, nes viskas nuo seniausių laikų užprogramuota, nulemta, kad vienas kitam  neapykantą jaustume ir galabytume? Žmonija visada taip elgėsi. Vis dėlto etikos, moralės normos egzistuoja amžiais ir žmogus neturi elgtis kaip dėl grobio miške kovojantis žvėris...

Maždaug tokias mintis kadaise savo mokykliniame rašinyje dėstė Romas. Tuomet jisai smerkė bet kokį smurtą, prisiskaitęs Švietimo epochos autorių veikalų. Jų buvo pilna tėvų biblioteka namuose. Tačiau dabar pats, stovėdamas prie krauju pasruvusio peiliu perdurto lavono, tapo andainykščio savo rašinio pasmerktuoju.

... Jei kalbėsime atvirai, tai tasai smirdantis senis  jau seniai erzino. Romas jį mintyse vadino Velniu, nors žmonės kalbėjo, kad jis vardu Vincas, Vitas ar dar kažkas panašaus. Kada tik beeitumei pro šalį, visada tiesdavo savo turbūt nuo gimimo neplautas rankas, kaulydamas pinigų. Dvokė alkoholiu, prakaitu ir dar kažin kuo. Beje, Velniu šitą žmogėną derėjo vadinti ne tik dėl išvaizdos: nieko negavęs jis pavymui pasiųsdavo tokius žodžius, kokius tik pragaro raguotasis iš nusidėjėliais dejuojančių užkaborių ir galėjo teištart. O dar kalbėta, jog šitas padaras kažkada savo dukrą, taigi – savo kūną ir kraują, į aną pasaulį pasiuntė. Už tai jau atsėdėjęs yra.
 
... Tad ar nuodėmė nužudyti velnią? Juk jeigu giliau pasikapstytume savyje, tai pamatytume, kad mes juos kas dieną žudome vidujai, kasdien nusmauginėdami žvelgiame jiems į besivartaliojančius akių obuolius, į jų perkreiptus, apsiseilėjusius snukius. Savo dvasios jėga nuolatos žudome ramybę drumsčiančius velnius! Visa bėda tik ta, kad šiuo atveju velnias įsiveržė išorėn, persikūnijo į tą žmogėną ir pastūmėjo Romą...

Tik turbūt vienas Dievas žino, kiek tokių vidujinių velnių savy jaunas vyras buvo nužudęs. Jis iki šiol atminė tą lietingą gegužės mėnesio vakarą prieš penkerius metus...  Palinkusį ties kompiuterio ekranu – rašė kursinį darbą apie savo mėgstamiausio filosofo Benedikto Spinozos mokslinę koncepciją – staiga sutrukdė telefono skambutis. Ekrane buvo užrašas „Tėtis“, tačiau skambino ne jis, o policijos pareigūnas. Pranešė, kad autoavarijoje žuvo jo abu gimdytojai. Kažkoks girtas asilas savo džipu visu greičiu rėžėsi į jų Volvo. Nuo tos dienos pasaulis apsivertė... Turėjo mesti mokslus ir eiti dirbti. Duobkasiu kapinėse... Demonai ir velniai, ilgai sieloje miegoję, pabudo ir buvo labai sunku juos tramdyti, matant prie numirėlių raudančias moteris, vaikus, kitus giminaičius.  Sakoma, kad Viešpats už kiekvieną palaidotąjį duobkasiui septynias nuodėmes atleidžia. Kurį laiką pavyko kapstytis iš į save traukiančios dvasinės pelkės. Kol kišenėj nebuvo peilio ir kol velnias nevirto realiu, žmogišku asmeniu, vardu Vincas.

Ir nors velnias – puolęs angelas, tačiau visgi gerieji angelai kažkodėl Romą buvo pamiršę, atidavę puolusiųjų valion, į jų galingas letenas. 

... Vyras mėgo žvejoti ir vėliau pagautas žuvis skusti bei jas išdarinėti. Turbūt ne kiekvienas žvejys tą gali dėl žalios žuvies kvapo. O Romui jis patiko ir gražų, saulėje pilkais atspalviais blizgantį plieninį peilį medine rankena, su išraižytu burlaiviu ant jos, įsigijo būtent tam. Galėjo, aišku, laikyt namie, nesinešioti, bet saugumo dėlei jis gulėjo kelnių kišenėj, jei koks kvailys užpultų. 

Dabar gi, jau skalambijant tolumoj policijos sirenoms, Romas mintyse perkratinėjo, kas gi ką tik įvyko. O šią gražią spalio mėnesio pavakarę jis kaip tik grįžo iš žvejybos Mariose. Žvejot tą dieną lyg tyčia nesisekė. Ir vėl prie parduotuvės priskreto Velnias.

– Vyruti, gal gali?.. 
– Atsikabink, gerai? – vienu truktelėjimu iš jo kibių, petį suėmusių pirštų išsivadavo Romas.
– Na, žinokis, šliuže. Eik kruštis su savo žuvimis! Pisau tavo tėvą ir močią! – Dar nenutuokė, jog tai paskutiniai jo žodžiai, ištarti gyvenime.

Ir jų bei tokio pobūdžio Romui jau buvo per daug. Pats nesuprato, kaip sugniaužė kišenėj peilio rankeną... Kaip keliais šuoliais prilėkė atgal... Kaip kelis kartus smogė geležte į krūtinę Vincui. Tam iš žaizdos, per drabužius, pasipylė  kraujas. Jisai savo baisiu raudonumu užliejo ir visą jauno vyro egzistenciją. 

Prieš Romo nieko nematančias akis sustojo pareigūnų automobilis. Aplinkui ėmė rinktis minia – baksnojanti, grūmojanti, teisianti...

 
Feniksas Skrajūnas

2014-11-01 19:22:36

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2014-11-01 21:23:09

Mano septintieji Windows leidžia:
apatinės kabutės: spausti alt ir tuo pačiu metu 0132, viršutinės – alt ir 0147
Ilgasis brūkšnys  – alt ir 0150

Apie kūrinį. Džiugu, kad parašyta sklandžiai. Kūrinys skaitomas nesunkiai, be kančios, o tai pliusas.
Visgi mažoka novelei  būtinos intrigos, netikėtos atomazgos. Čia daugiau istorija su pamąstymais apie tai, kaip žmoguje (ir teisiančioje minioje) veisiasi velniai ir nežinai, kada ir kokia forma išsiverš.