Ar keiki dangų, kai nebyra dangiška mana?
O savo artimą, kai tavo lūkesčių ir norų jis nepildo?
Ką tu veiki, kai siela sudrumsta — 
Aplinkui prarajos, tačiau nei vieno tilto?

Rūgoji? Rūstauji? Meldiesi? Gal mąstai?
Bandai pakeisti požiūrį ar būvį?
Ar tik savim tu kliaujies paprastai?
O gal prisimeni turįs šeimyną, gentį, būrį?

Gal nenudrėskęs jausmines gijas — 
Yra kur veržtis ir yra ko laukti?
Gal reikalauji kartais iš savęs
Sukurti dovaną, ne tik numesti auką?

Sunkiausia priešaušry, ne nemigo nakty — 
Ryškėja kontūrai ir baigia sekti jėgos,
Tada, kai tiltai būna pakelti,
O tu suvoki, kad nėra kur bėga...