Visata tarsi jūra, į kurią norisi vis nerti... O mes gal tarytum žuvys, kurios vis TROKŠTAME? O kas tuomet tas naras, neriantis kuo gilyn, tuo tamsyn į aklą neatrastų paslapčių pasaulį? Jūra — kita erdvė, terpė, kūnas, pasaka be galo... 
* 
Nuo vaikystės jaučiau aistrą nardyti... Tiesą pasakius, vos ne iki apkurtimo... Tas garsas burbulų lyg verdančio vandens neriant, jo sąlytis su oda, su lūpomis, pirštų galiukais tarytum lengva, vėsi antklodė... Ir plaukiu, plaukiu, vis plaukiu... Jaučiu laisvę, čia jokios traukos nėra. Jos NĖRA... Neriu gilyn ir, deja, taip nesinori išplaukti į paviršių... Dabar aš noriu tapti ta aukso žuvele... (O gal kartais verčiau pamiršti tą savąjį aš?) 
— Prabusk, undinėle... Ir kurgi ten vis plaukioji?