Šmotas laiką jau praėją, kol mes taikytis pradėjam.
A dabar kaip du karveliai — rozu gulam, rozu keliam.
Va ir šindei užu valkas abu ruošiam žiemai malkas.
Juzas kerta, tiktai šnioja, ašei gi šakas nešioju.
Ir palaukej in kalniuką susikūrem sau laužiukų.
Šakas nešu — in beržioką, žiūriu, Juzas burnasiokas
Taks nuplišįs, taks nuskurįs — inmečiau laužan ir žiūriu...
Tegu dega, ma jį šimtas, namie sienas nukabintas.
Girdžiu, Juzas suvaivoja, sakau, gal nuskirtą kojų?
Ale kur tau — atlakia, nat krūmai linksta,
Na galvas kepurį tvoja ir kaip velnias užriaumoja:
— Kad perkūnas tau priplotų, kad kur velnias tau nujotų,
Ir iš kur taksai durnumas — pensijų palaidei dūmais?
— Kam slapei pa burnasioku? — Gal pa tava undaroku?
—Tai pakišk pa Ulijonas, tu gi graitas pa sijonais.
Sviedę kirvį ir kaip dūmas tiesiai in namus par krūmus.
Šakas nešu, agi žiūriu — kėpsa Juzas da kepurę,
Kaip daviau laužan apsukus, tiktai pelanai parūką.
Da gerai šakų užkroviau, kirvį runkan, ir namolei.
Parainu nama, a ponas jau in pečiaus kaip baronas.
Galvų kaldron susvyniojįs knarkia, nat pečius kilnojas.
Atsisėdau in uslaną ir verkiu, Devuli mana.
Kai gerai gi pagalvoju — tai gi na manįs kavoją.
A aš, kvaiša, tai su blynais, su varškėčiais, cipelinais.
Kai na bambalia negera — inpilu puodų rasalą.
Ai, mamyte, kur matyta — kam išlaidei už bandytą?
Rodas, girdžiu, mama saka: durna paukščia, durna šneka.
Šitek pinigų pakūrei, kitas būt nugelnįs skūrų.
Susisukįs kaip kopūstas, aik, žiūrėk, kad neuždūstų.
Palipėjau in uslana,  jau nemiega Juzas mana.
Akim žiūri kaip pelėda, ak tu Dieve, tikra bėda.
Sakau: — Gal ir valgyt nori? — Kur gi velnias tau nešioja?
Tu inpilki man šaknelių, ajajai, kaip dūšių gelia.
Atnešiau visų pilvočių. — Išgerk, Juzai, ir prabočik.
— Tai sugerk ir tu čerkelį, ne kasdien gi tokia
Švintę, kai kūrenam pinkiašimtem.