Dienai gęstant, ateisim į Vėlinių vakarą,
Ant kalnelių, šlaitelių sustosim,
Žiūrėsim, kaip žvakės virpėdamos dega,
Ir skaudančią godą godosim.
Linkėsim ramybės, kad Aukščiausias priimtų
Nuo šios žemės išėjusią sielą,
Kad gyvuosius viltim susitikt nuramintų
Vėl matyt amžinai veidą mielą.
Tiesim ranką mintyse tėveliui, motulei,
Per anksti išskubėjusiam broliui,
Geram draugui, kaimynui, galbūt net sesulei,
Nesugrįžtančiai vėlei namolio.
Plauks tylus liūdesys žiedais chrizantemų,
Šaltas marmuras gers juodą gėlą,
Ligi ryto vėlaus išliks nesutemę
Gimtos žemės pilki kauburėliai.
.............................................................
Dienai gęstant, ateisim į Vėlinių vakarą,
Ant kalnelių, šlaitelių sustosim,
Žiūrėsim, kaip žvakės virpėdamos dega,
Ir skaudančią godą godosim.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-10-31 00:10:23
Švelnumo kupinas. Jūs visada švelniai rašot, tikriausiai nė supykt nemokėtumėt. Šitas ypač švelnus, persunktas meilės...
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2014-10-30 19:33:13
"Ir skaudančią godą godosim" - turbūt niekada neberasiu tikslesnio jausmų, apimančių Vėlinių metu, aprašymo...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2014-10-30 18:20:13
Tame mieste tą naktį šviesos negęsta... susitikimui...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-10-30 10:14:14
Nepaprastai gražiai aprašėt mūsų Vėlinių vakarą... ne visur taip, bet Lietuvoj ta žvakučių jūra ypatinga...