Neišsigąsk, nenumiriau,
Tik parą patylėjau,
Pakol jausmams
Nuaudžiau vėl žodžius.
Pakanka triukšmo,
Kai rudenis vėjas
Anei už ką, atrodė, nenuščius.
Labai parūpo,
Kai žvarbu ir šalta,
Labiau kas šildo – 
Paltas ar jausmai?
Ar išsiilgai 
Siautulingo alto?
O gal jam dingus 
Tu tik pradžiugai?
Žinau, kad nėr
Per erdvę jokio tilto.
Todėl rašau, rašau, rašau...
Gal kad pati
Nebeturiu kur šilti?
Gal repetuoju,
Kad jau nutilau?
Išgyvenu senatvę
Pirmą kartą.
Prisipažįstu,
Kartais sutrinku.
Tada svarstau,
Dėl ko dar būti verta?
Papurto sąžinę
Pulkelis mylimų.
Vieni Anapus 
Būdami jau kviečia,
Kiti dar šiapus,
Bet ir tai toli.
Žinoki, drauge,
Jei ilgai tylėsiu,
Mane pakviesti
Į sapnus gali.
Ateisiu guost,
Tačiau ir vėl be žodžių,
Nes juos visus 
Lig šiolei išsakiau.
Girdi? Tylu,
Net vėjas nebeošia.
Ir aš esu,
Tik truputį toliau...