Vėlus spalio vakaras. Tamsu, tik gatves apšviečia apsiblaususios ir lyg apdujusios gelsvos žibintų akys, vakaro sergėtojai... Sustingau kiemo viduryje, išgirdau, rodos, jau įprastą medžių šlamėjimą nuo vėjo, tolimą vaiko juoką ir ramumą... Visi buvo šiltuose, jaukiuose namuose, o aš anaiptol... Stovėjau viduryje kiemo ir atsidaviau palaidūnui šalčiui, kuris vis įkyriai grobstė mane savo plonais plonais pirščiukais... Šalta. Bet kvapas gaivus, pripildantis kažkokios gyvos prasmės... O aplink taip ramu... Šaltis ir aš. Aš ir jisai. O gal tik šaltis? Kažkodėl jaučiuosi, kad manęs čia nebūtų... Tarsi sapne? Ne. Dar nejaukiau... Jausmas, kai aplink kažkas vyksta, o tu nesijauti viso to dalyviu, dalimi... Tarytum šalutinis veikėjas. Veikiau tik stebėtojas, liudytojas... Ir vėl tas mistinis ilgesys ir manęs traukimas į nematomus tolius... Rodos, net laikas sustojo.