Paskutinsyk suvilgo savo kojas
Mėnulis priešpilnis bedugniam ežere
Ir ąžuolo šešėlis jam aukojas,
Ir meldžias išsigandusi giria:
Apuokai ūbauja, baublys sumūkia jaučiu –
Praryja aidą švendrių juoduliai...
 
Tarp gluosnių lapų laumės miglą audžia
Pirštus nardindamos į vandenį giliai,
Nagais sugriebia raibą vėgėlę už žiaunų
Ir pūkšteli išgąsdinta žuvis...
 
Kipšiukas senas savo barzdą plauna
Belaukdamas, pakol dangus nušvis –
Jau kitąnakt mėnulio riebus ratas
Apžlibins Dievo visa matančias akis...
....................................................................

Ir matą pilnaty paskelbs juodi šachmatai,
Ir Žemėje juodi sapnai atgis...