Nuskris su lapais nuplėštais saulėtos dienos
Ir tuštuma laukų guls akmeniu sunkiu,
O lietaus pirštai bels mintis – tu vienas, vienas
Šį vėlų vakarą tarp sienų keturių.
 
Juk jai tai kas – mintys meluoti moka,
Tyčiom ridens į liūdesio duobes,
Prie jos dar ilgesys, žiūrėk, prišoka,
Ir nėr, žmogau, kuris šypsojaisi, tavęs.
 
Jei kas ir švies, tai tik monitoriaus ekranas,
Kurio kantrybei nesurast ribų,
Žodžiai nubėgs eilėraščio juodais stulpeliais
Kaip drumzlinas vanduo grioviu.
 
O galgi ne? Gal už pečių sustos mintis viliokė?
Šnabždės keistus, beveik jau pamirštus žodžius,
Kuriuos pavasaris kadais po ievomis išmokė,
Priglaudęs virpančius mergaitiškus pečius.
 
Koks ilgas vakaras! Tikrai per ilgas,
Per daug toli svajonėj nuklysti,
Taip maišos praeitis ir dabartis sustingus,
Tarp jų ir pats — lyg pinklėse esi.