Apie grybus i grybavimo ypatumus senai norėjau parašyti, galėčiau pasakoti i pasakoti, bet vis da kiti prisiminimai trukdė, bet vot po šios vasaros grybų anomalijos nesusilaikiau i nutariau i juos prisiminti. Da tokių grybingų metų neprisimenu, kad per valandą keturias kašikes vien baravykų pririnktum. Daba jau tokie naujų technologijų laikai atėjo, kad nėra kada i namo grybų parnešti, nors gyvenu pamiškėje i per langą matau, kaip baravykai už penkiasdešimt metrų iš kotų virsta, griekas i nenuaiti grybauti, tai pasiimu telefoną, paskambinu, kai jau krepšis pilnas, žmona tuoj naują tuščią pristato, o aš i vė toliau baravykus raunu. Taip i pririnkau tą rytą taip greitai, net keturis pilnus krepšius i da ant viršaus kaupus uždėjau. Nu bet kad i tų grybų nesvietnai daug šią vasarą užderėjo, ankščiau da lygtai jų tiek i nebuvo, na nebent da prisimenu, kai vaikystėje tėviškėje kalnus baravykų pririnkdavome i kieme, po alyvine obelim, ant plataus stalo supildavom, mamikė vos spėdavo juos i sutvarkyti i sakydavo:
– A pasiutot daba i vė su pilnom kašikėm ateinat? Kada aš tuos grybus  i sutvarkysiu, jau i nevalioju viena, teks i jums da ma pamačyt, nors nudorot.  A iš peklos  te juos imat daba? Tik valandžikė, kai išėjot, o jau su pilnom kašikėm grįžtat. Kur jūs te i randat jų, kad kiti nuaina, ieško ieško i nieko, ką mačys, kad te nieko  nė? Kaiminkos jau i skundžiasi:
– Antanine, tu mums pasakyk daba , kaip čia ir, kad tie tavo vaikai visus grybus nurenka i mums nieko nepalieka. Nuainam miškan, ieškom ieškom i nieko nerandam i grįžtam namo kelias umėdikes krepšin insidėję, o taviškiai jau su pilnais grįžta, kai mes da tik į mišką ainam...
Nenoriu girtis, bet esu užkietėjęs grybautojas, nes kas medžioja, kas žvejoja, o aš grybauju. Tą pomėgį įgijau da vaikystėje, būdamas gal nuo kokių keturių - penkerių metų, kai pagal Vambalių beržyną buvo sugalvota iškasti apsauginį griovį i kaimui leido iš tos vietos, kur bus griovys malkų žiemai pasidaryti. Kam te tą ravą kasė tikrai i nežinojau tada, nes da nebuvo prasidėjusi melioracijos era, tik po kokių dešimt metų sausinti Vambalių kaimą pradėjo, tą aš jau gerai pamenu i anksčiau jau aprašęs esu.
Tada iškasė tik apsauginį griovį (tikriausiai dėl gaisro pavojaus, a aplinkines pievas nusausinti) į abi Gudinkos upelio puses, – į pietus i šiaurę, palei mišką. Valdžia leido kaimui iškirsti pakraščiu miško juostą, kad raviukai būtų tiesūs. Kasė tuos ravus niekur nematytas toks vienkaušis ekskavatorius su strėle i lynu, kaip su kokia meškere i tik, kad ant galo ne kriūkiuks, o tokia geležinė dėžė prikabyta.
Mes, vaikai, tuoj nulėkėm tekini to stebūklo pasižiūrėti, kai jis baisiausiai kriokdamas atrėpliojo į pamiškę i pradėjo savo uodegą, kaip kokią meškerę, mėtyti i su didžiuliu kaušu žemę rausti i pamiškėje didžiausias krūvas žemių supylė. Tas, kurios buvo supiltos į pievikės pusę, vėliau buldozeris išsklaidė, o tos miškan supiltos taip i liko stovėti i daba da visiškai sudūlėjusios i krūmais apaugusios tebestovi, nors pats ravas senai  užslinkęs i neaišku visai, kur jis te i ir, nes vėliau, gal po dvidešimt metų rekonstruojant Vambalių kaimo melioracijos įrenginius, da kitas griovys buvo iškastas, tik vietomis toje pačioje vietoje kur da tas senas ravas buvo.
Na vot, pradėjau apie grybus pasakoti i vė prie melioracijos sugrįžau, bet viskas iš eilės...
 Da nuo 1910 metų žemės padalijimo, kai buvo išparceliuotas Belvederio dvaras, Vambalių kaimui buvo paskirta i dalis miško, po Seredžiaus valsčiaus tarybos ir valdybos nutarimo, kuris įvyko 1921 metų rugsėjo 12 dieną, patvirtina, kad kaimas turėjo keturiasdešimt dešimtinių miško (apie 40 ha). Nuo tada kaimo gyventojai i išsidalino tą miško dalį, rytų–vakarų kryptimi, iki kito beržyno galo, kuris rėmėsi į keliuką einantį pietų–šiaurės kryptimi, i te taip jau buvo priimta, kad nors i užėjo sovietų valdžia i žemę atėmė, bet kiekvienas iš pripratimo savo miško dalį prižiūrėjo, saugojo i į kaimynų miško dalį nelindo.  Te prakuroms a da kam nors sausas medžių šakas rinkdavo, grybaudavo, uogaudavo, nu i jeigu reikdavo, i kokį nudžiūvusį medį nusipjaudavo, tai ne daba, kad viską plynai iškerta i medieną dykai išparceliuoja. Miškas i jame esantys medžiai, o ypač ąžuolai ir šventi, taip mums  i „Pupų dėdė“ aiškindavo:
– Nevalna medelių laužyti, liesti kirviu, a peiliu, anie irgi gyvi i jiems skauda, kai rušiji nelaiku. Na nebent tik jeigu jau paseno katras, kaip senis koks, a nudžiūvo visai, tai ką mačys tada, jau reikia kirsti, negi lauksi, kada pats išgrius i ką nors prispaus, a te žvėrelį, a te žmogų į mišką užklydusį. Na apgenėti, netikusius krūmokšnius iš po medžių išrinkti, šakas, šabakštynus sutvarkyti, tai čia jau kita diela, čia tai jau valna, tik i tai reikia suprast, ką kirst, o ką palikt, čia ne bet kas gali taip padaryt...
Na grybauti i uogauti galima buvo i kaimynų plotuose. „Pupų dėdė“ – te mamikės pusbrolis prie pat miško gyveno, pypkę rūkė i karvikes ganė i mums  tankiai primindavo:
– Ką dievulis skyrė – tas tavo, kiekvienas savo grybus susirenka, o jeigu ne tau skirta, tai praaisi nepastebėjęs, nors i baisiausiai žlibinsi...
Papt papt, dūmas iš pypkės tik rūksta, tik rūksta, ratilais pro eglių šakas skverbiasi, sukas sukas ratu i į dangų kyla. Vė prikiša pypkės galvon šviežios tobokos iš avino kapšo išėmęs, kuris visada prie diržo kabodavo, degtuko kotu da tvirčiau prikiša prikiša i uždegęs degtuką svilina taboką. Pirštu prispaudžia pypkės viršų i patraukia kelis kartus per kitą pypkės cibuko galą. Pypkė jo paties iš laukinės obels šakos išdrožta su velniukais ant abiejų šonų i tada jau vė papt papt, naminės tabokos kvapas po visą  eglyną tik pasklinda i iš toli jau žinai, kur jis, ir grybauja, a kur ant kelmo sėdi i kašikes pina, šakų krūvą prisipjovęs a da ką nors drožinėja. Tada mes prie jo susirenkam, susėdam, savo grybų laimikį išsidėliojam, skutinėjam, tikrinam a nesukirmijusių prisirinkom i klausomės visokių, būtų a nebūtų pasakojimų apie senovę, jo nuotykius miške i apie rastus grybus. Nu žinoma, su nutysusiom seilikėm, mes jo klausydavom i aišku labai jau ta jo pypkutė viliojo, kaip te jis taip saldžiai tuos dūmus traukia. Papt, papt, papt, eilinį kartą prigesusią pypkę patraukia, saldus dūmo kvapas tik sklinda aplinkui, tik sklinda, taip i norisi te sužinoti, a te taip gardu a ne ta pypkutė, nes kaime daugiau niekas tokios pypkės i neturėjo, vyrai cigaretes rūkė. Jau daug vėliau, vienoje kaimo sueigoje „Pupų dėdė“ vyrų i klausia:
– Vyrai, a jūs žinot, a ne, kodė tie jūsų vaikai nerūko nė vienas da?  Matot, aš jiems vieną kartą daviau savo pypkutės patraukti, che, che, che, papt, papt i vė pypkutė rūksta...
O aš i daba da gerai prisimenu tą kartą, kai jis mums to malonumo paragauti davė, net drebulys nupurto visą kūną prisiminus. Vyriškai tada i patraukėm, jau gal i po dešimt metų turėjom, po porą dūmų godžiai godžiai, matėm kaip ,,Pupų dėdė“ taip daro, o tada ėjom mudu abudu su pusbroliu atsiklaupę, ratais apie kelmą, nagais samanas raudami i  į „Rygą važiuodami“,  akyse tik žalia žalia pasidarė, ašaros pačios byrėti pradėjo, tas vienas kartas i mačijo, daugiau i nebereikėjo ragauti, nors i ne kartą anas mus širdijo i vė savo pypkę mudviem siūlėjo,  bet mes baidėmės nuo jos, kaip velnias nuo kryžiaus...
Visada jau jo kašikė pilna prie kelmo stovėdavo pačių gražiausių baravykų prikrauta,  visada stebėjomės, kada gi te jis i suspėdavo jų prisirinkti pirma mūsų, kai i mes pro aušrą į mišką išlėkdavome:
– Nebijok anksti atsikelti i sušlapti, – mokydavo jis mus, – a te tau lietutis purškia, a dargana kokia, a da vos tik prašvitę i da teip akys sulipę i galvą nuo pagalvės atkelti sunku. Viskas čia paprasta, ir pirmas miškan ateisi i tada pirmus grybus susirinksi. Che che, che, – nusijuokia, papt papt, vė pypkutė saldžiai rūksta i vieną akį primerkęs, tankiai mums taip sakė. Mokydavo, kaip geras vietas susirasti i savo baravykynus užsiveisti, kaip neprašytus svečius nuo grybingų vietų nuvilioti, tai i grybų prisirinksi sočiai, i miško malonumą pajausi, i miškui iškados nepridarysi. 
– Reikia mišką liūbyt, globoti, saugoti jį, tai i jis tau atsidėkos su kaupu, – i vė mums tai tankiai primindavo, – o jeigu tik lovoj gulėsi, tai uogos i baravykai patys tau į burną neįskris, lauk nelaukęs prasižiojąs...
Beržynas tada priklausė miškų ūkiui, bet eigulys nedrausdavo, kad i kokį sausuolį kas nors  medį nupjaudavo, todė Vambalių beržynas kaip koks parkas atrodė, kiekvieno savininko riba keliukas ėjo iš rytų į vakarus, o samanos tai kaip koks patalas visų rubežiumi tęsėsi, taip i kvietė prigulti a atsisėsti pailsėti i gaiviu miško oru pakvėpuoti i miško ramybe pasigėrėti, o te i grybų, i uogų visokių daugybė, tik netingėk laiku ateiti i prisirinkti, i bus sočiai, jeigu tu miškui, tai i tau miškas atsidėkos...
Būdavo – aini aini kuriuo nors keliuku, o jo pakraščiai vien baravykais nusėti, taip i kyšo rudos, geltonos galvikės išlindę. Pasilenki, lengvai pirštus į minkštą samanų patalą inkiši, o te da pusė baravyko, ir atsargiai suimi i pasukdamas į šoną išrauni, kad grybienos nepažeistum. Baravyką tuoj į kašikę i dairaisi aplinkui, nes jeigu vieną radai, garantuotai da koks pora ir. Uždengi išrauto grybo vietą i visai nesimato, kur jis augo, tai kitas i nepastebi, kad čia jų ir i praaina nieko nerasdami...
Aina, skubinasi, kaip akis išdegę i į gaisrą atlėkę, vienas už kito lenda, triukšmauja gerkles laidydami, rėkauja po mišką vaikščiodami, vienas kitam aū, aū šaukdami i besigirdami, kad jau kokį grybą surado. Miško ramybę drumsčia, žvėrelius baido i tik beskubėdami mažiukus baravykiukus mindo su guminiais batais.  O mes visada basi grybaudavome, ką tę berasi apsiavęs, tai jeigu i palieti koja kokį grybuką, tai kojų padai taip pripratę, kad  tuoj i atskiria, kas te, a grybas, a šakalys koks ir.
Mes niekad krūvoje negrybaudavome, išsiskirstome po vieną i sutariame, kas kuriuo keliuku ais i į kokius baravykynus užsuks. Da miškan aidami, susitariame, kur i kada susitiksime pasitarti, kaip te tą dieną sekasi grybauti, o jeigu tik išgirstame, kad svetimi miške atsirado, tuoj keičiame grybavimo stilių. Berėkaudami kiti išsiduoda, kur jie grybauja i į kurią pusę aina, tada mes tuoj susitinkame i sutariame, kad jiems vienas už akių užaitų i nuo baravykynė nuviliotų, o kiti jau sau ramiai grybauja i niekur nesiskubina. Taip i prisirinkdavome tuoj pilnus krepšius, o paskui tegu i jie renkasi, negi gaila daba tų grybų, kai tavo krepšiai pilni...
Mišką „Vambalių beržynu“ vietiniai tik taip vadino,  nors jame kai kurios eglės iki pusės metų storumo buvo, o tie beržai tik kur ne kur buvo belikę, tik storiausi kelmai rodė, kad beržyno galingo būta. Kertant griovio vietą tada i nusivedė tėvas mus kartu i mūsų miško dalį parodė, kad nepaklystume, kai grybausime a uogausime, i niekur toliau neaitume. Iš pradžių taip i darėme, tik po savo rubežių vaikščiojom, bet vėliau i aplinkinius miškus apeiti įsidrąsinom.
Nuo tada i pamilom mišką i grybus, o vyresnis brolis i girininko profesiją pasirinko i daba da te tėviškėje girininkauja i aplinkinius miškus saugo, na bet čia jau kita istorija...