niekad neateis niekada
žemai lenkiuosi
aš absurdo grožiui
ir atskris pasiklydęs žodis
pakeleiviui
ant galvos svečiuotis
tu paimk mane už rankos
nuramink
juk žinau
kai gyvensiu kaip medis
iš aukšto žiūrėsiu
į niekados praeivį