Nereikalingi žodžiai, aš nereikalingas,
išniekintas, prakeiktas ir apspjaudytas,
tai kurgi tai, kas šventa, dingo,
ir kam skambėjo grašiai judo saujoj.

Ko vertas mudviejų buvimas,
jei tik į vieną tašką kartais žiūrim,
ir kam gi mudviejų širdžių plakimas,
ir triukšmo tiek, kada užtrenktos durys?

Neini jau niekur — nei pragaran, nei rojun,
meldi atleisti, bet nuodėmė — gyventi,
tiktai burna kažką sakyti žiojas
ir daug vėliau, negu pradėjo temti.

Tylėk, kažkas tyloj dar gema, miršta,
tu tam vyksme spektaklį viso labo žiūri,
kaip kryžius, prie kurio prikaltas Kristus, virsta,
ir auga grėsmingiau tarp mūsų siena mūro.