Atgal į praeitį sugrįžti negaliu,
Nes žmogui to pajust neskirta.
Todėl einu dulkėtu, purvinu keliu,
Kurio istorijos nemato niekas ir negirdi.

Koks senas šitas žvyru dengtas kelias,
Kiek matė jis žmonių, vežimų, ratų.
Nuo dulkių jau burna man velias,
Nuo šalčio, nuovargio mane tarytum krečia.

Vanduo giliai išgraužęs kelio šlaitą,
O pakelė vien dilgėlėm apaugus.
Paskubinu ir taip jau žingsnį greitą,
Baisu vienai čia, niekas neapsaugos.

Bet kelias tyli, jei prabiltų – pasakytų,
Papasakotų nuotykius, nelaimes.
Nuo posūkių staigių ir išraitytų
Apsisuka galva. O gal iš baimės?

Bijau, nes gilios pelkės kelią supa,
Vos vienas žingsnis – liksiu čia prie kelio.
O laikrodukas valandas negailestingai suka,
Antai namai už upės, prie miškelio.

Ir šitas kelias tarsi kelrodė žvaigždė
Dalina mūsų žemę į kelias dalis.
Čia tartum perkirsta pusiau žolė,
Atrodo padalinta juo visa šalis.

Sustoju, nusikoščiu ir apsižvalgau,
Aplink nebėr nė gyvos dvasios.
Kaip šiandien sušalau ir pavargau
Nuo šio ėjimo, nuo šios kelio masės.

2006 09 13