Va jau bus ir tris nedėlias
Kaip išdrože Jazapėlis
A galvoj vis mįsla sukas
Gal parais tas ablavukas?
Neinas dirbte ir liūdėte
Neinas poterį kalbėte.
Ir pasėdžiu, ir paguliu,
Ir par langų vis pažiūriu:
Mėna šviečia kaip arbūzas
Kas gi jam tas mana Juzas.
Išsišiepis lyg ausų —
Žiūri sau iš debesų.
Gal ir anas kur iš šoną
Turi kokių Ulijonų.
Besadėdma užsnūdau
Šuo suloja ir prabudau.
Žiūriu sodi kažkas kruta?
Nei tai šernas, nei tai kiškis?
Agi pėdina maniškis.
Ir teip sunkiai velka kojas
Kaip insėjis vasarojų.
Ir kepurį nešas runkaj —
Aina sanis labai sunkiai.
Neilgai gi, tu kaubojau,
In našlas padalkų grojai.
Pažiūrėsiu, kų sakysi,
Kaip tu mani perprašysi.
Ir tadu duris atvėriau, 
Sakau, — Sveikas, Adisėjau.
Ai nelinksmas mana svečias
Užsirioglina in pečiaus.
A man ausin velnias šnypščia —
Durnų muša ir bažnyčiaj.
Kad nebūtum tokia vyža,
Neinlaidus kai sugrįža.
A dabar kaip baisus svečias
Guli par tavi in pečiaus.
Aik greičiau, paimk čepiuolų,
Duok tu seniui kur papuola,
Nuvelėk gerai jam šonus,
Kad nereiktų Ulijonas.
Pastavėjau gal adinų
Ir nuvejau keptei blynų.
Nedarmai paminavota —
Ilgas plaukas trumpas protas...