Nutilo paukščių giesmės,
gervių klyksmas toli,
pilkoje erdvėje švelnus
saulės blyksnis,
nuo medžių dar krinta
paskutiniai lapai geltoni.
 
Liko pilki kamienai,
plikos šakos,
kaip ir gyvenimo
laikmetis painus,
rudens vėsumoje
nuvargusios
rankos nusvyra —
prieš žiemos poilsį
žemės atodūsis gilus.
 
Mūsų atodūsių neišgirsta niekas,
nes juos užslėpę giliai širdyje.
Kantrybė lyg vaškas tirpsta —
žiemos apsuptyje gal sutvirtės?..