Mintyse vis gimtas sodžius,
kur gimiau, kur bėgo vaikystė.
Ir klevai, kurie kelią rodė,
deja, jų nėra – jau neteks išvysti...

Buvo ramunių pieva – balta kaip sniegas.
Jų žiedelius boružėlės mėgo.
Švelnus vėjelis jas palengva supo,
augo ramunėlės pievoje prie upės.

Ta upė vadinasi Šventoji,
su vingiais ir linksma srovele.
Iš pat vaikystės ji mane viliojo
ir tartum  mojo melsva skarele.

Greit prabėgo žydinti vaikystė,
tartum pavasario viena diena.
Staiga atėjo nerami jaunystė,
didžių permainų kupina.

Išėjau į gyvenimą pro klevą,
palikdama pėdas gimtos žemės take.
Kai numirsiu – tu priimk mane kaip savą.
Gimtoj žemelėj priglauski mane.