Laikas nužymi veiduose raukšles,
šarmoja plaukus,
neramus miegas skendi sapnuos —
šypsais aušrai atplaukus.

Taupiai trumpina šiltąsias dienas —    
varganas kūnas pailsta,  
dalina pilnaties mėnesienas šviesias —
deja, ar jose nurimsti?                                 

Laikas, kada nieko nebelieka,
tik karuselė tuščių dienų,
vaidmenį atlikęs, nubėga tave
pamiršęs, ir tau baugu...

Deja, laikas atima kas brangiausia:
jaunystę, metus —
užmiršta pasiimti giliausią skausmą
ir randus įrėžtus...