Taip būna kartais,
O galbūt nebūna.
Aš nežinau –
O gal tik pamiršau,
Nes medžiai –
Mūsų medžiai –
Virto kūnu
Ir šakomis pakilo lig viršaus.
Ir liečia dangų,
O galbūt neliečia,
Bet visgi jie išaugo jau aukšti.
 
Ir vėjo –
Mano vėjo –
Balsas kviečia
Pabūti daug arčiau negu arti,
Ištirpti su saulėtekiu raudonu,
Priglusti prie svajonės debesų,
Išsaugoti kažką brangiau nei duona...
Šaukiu, ar tu girdi?
Aš dar esu!
 
Bet kartais
Lapas krenta –
Vienas lapas...
Tegul –
Mirgės dar tūkstančiai kitų,
Nes dangų
Ryto vėl saulėtekiai nutapo
Ir šakos glaudžiasi,
Bet...
Tik jei nori tu.
...........................................................
 
Taip būna kartais...
Aš žinau –
Taip būna.
Ir vieno,
Tiktai vieno teprašau:
Kad medžiai –
Mūsų medžiai –
Virstų kūnu,
Tuo kūnu,
Kurio dar nepamiršau...